KODĖL MUMS REIKIA STEBUKLO

Autorius – Bruno Bettelheim
Pavadinimas – Kodėl mums reikia stebuklo: pasakų reikšmė ir svarba: psichoanalitinis požiūris
Leidėjas – Tyto alba
Leidimo metai – 2017
Puslapių skaičius – 480
Kam skirta – tėvams, globėjams ir dirbantiems su vaikais
Ar skaityčiau dar kartą – taip, ši knyga pakeitė mano požiūrį į pasakas

„Pasiėmusi vaiką į kelionę po stebuklų pasaulį, pasaka pabaigoje grąžina jį į tikrovę, kiek įmanoma padrąsinusi” (96 p.).

Pirmąjį šių metų mėnesį mano rankose vėl labai vertinga knyga. Prisipažinsiu, kartais susimąstydavau, ar naudinga vaikui skaityti senąsias pasakas, kuriose netrūksta pabaisų, slibinų, raganų, kraujo ir t.t. Tačiau ši knyga išsklaidė mano visas abejones ir įtikino, kad pasakos yra tikra dovana iš praeities, turinti terapinį poveikį.

Tiesa, ne visos jos tinkamos. Gerą pasaką nuo blogos galima atskirti pagal tam tikrus požymius. Pasak profesoriaus, joje turi būti: vaizduotė, atsinaujinimas, išsivadavimas, paguoda ir grėsmė. Taip pat argumentuojama, kodėl iliustracijos trukdo, o ne padeda suprasti pasakas. Pirmoje šios knygos dalyje nagrinėjimos pasakos vaizduoja asmenybės integracijos poreikį, o antroje – skiriama dėmesio edipiniam raidos tarpsniui.

„Pasakos padės suprasti, kad tam tikri svarbūs jausmai teisėti, skatins įžvalgas, kurstys viltis ir malšins nerimą, ir taip praturtins vaiko gyvenimą ne tik tuo metu, bet ir visam laikui” (230 p.).

„O kaip dėl smurto?” – paklausite jūs. Atsakykite nuoširdžiai, ar niekada įpykę nenorėjote ką nors suplėšyti į gabalėlius, įmesti į šulinį, ar iš pavydo nuvilioti gražuolį jaunikį? Jei ne, jums pasisekė, o aš esu tai patyrusi. Tiesa ta, kad žmonės iš prigimties dvylypiai, atrodo, kad kartais mumyse tūno žvėris ir netgi vaikams kyla blogų jausmų. O pasakos padeda tuos neigiamus jausmus saugiai išveikti ir suteikia vilties, kad bus laiminga pabaiga, nes gėris visada nugali blogį.

„Mažas vaikas gyvena kraštutinumais: vieną akimirką jaučiasi purvinas niekšas, sklidinas neapykantos, kitą – jis nekaltybės įsikūnijimas, o kiti yra blogieji”.

Autorius nuveikė labai didelį darbą ir, pritaikęs gelmių psichologijos įžvalgas, smulkiai išanalizavo žinomiausias pasaulio pasakas. Labai nustebau, kiek jose daug prasmės, minčių, simbolių, lygmenų, kokios daugiasluoksnės, atrodo, pačios paprasčiausios pasakos. Kiekviena pasaka atspindi kokį nors žmogaus dvasinės raidos tarpsnį – štai kodėl reikia sekti tas pasakas, kurių tuo metu vaikui labiausiai norisi.

„Pasakos prasideda nuo situacijos, kurioje tuo metu yra vaikas, ir pataria, kur jis turi eiti, – pabrėžiamas pats procesas. Pasakos net gali parodyti vaikui kelią per dygiausius brūzgynus – edipinį laikotarpį” (111 p.).

Pasakos idealiai tinka vaikams, nes jos nepiešia pasaulio rožinėmis spalvomis, labai supaprastintai, vaikui priimtina forma, nepamokslaudamos, neprimesdamos elgesio normų padeda įveikti svarbiausias raidos problemas.

„Būtent čia pasaka suteikia vaikui tai, ko jam labiausiai reikia: ji prasideda kaip tik nuo tos emocinės situacijos, kurioje vaikas yra, parodo jam, kokiu keliu eiti ir kaip elgtis. Bet pasaka tai daro netiesiogiai – pateikdama vaizduotės medžiagos, kuria jis gali naudotis taip, kaip jam atrodo geriausia, ir kalbėdama tokiais vaizdiniais, kad jam būtų nesunku suvokti būtinai suprastinus dalykus” (183 p.).

Pasakos ir vaizduotė yra labai susijusios. O daugumą šioje knygoje analizuojamų originalių pasakų lietuviškai, galima rasti šiuose rinkiniuose: Broliai Grimai „Vaikų ir namų pasakos”: Alma littera, 2004, bei „Tūkstantis ir viena naktis”: Alma littera, 1994.

„Mes skatiname vaikus fantazuoti: liepiame jiems piešti ką nori ar prasimanyti istorijų. Bet jei vaikas negauna mūsų bendrojo vaizduotės paveldo, liaudies pasakos, peno, jis savarankiškai negali prasimanyti istorijų, kurios padėtų įveikti gyvenimo sunkumus” (182 p.).

Knygoje radau B. Bettelheim įžvalgų ir apie paauglius – kuo pasakos vaikystėje yra susijusios su jaunų žmonių troškimu atitrūkti nuo realybės ir pabėgti į vaizduotės pasaulį. Todėl pasakų nereikia bijoti, nes jos nepakenks.

„Mūsų dienomis daugelis suaugusiųjų linkę tai, kas sakoma pasakose, suprasti pažodžiui, tačiau jos turėtų būti suprantamos kaip simboliniai esminių gyvenime patiriamų dalykų vaizdiniai. Vaikas tai intuityviai supranta, nors aiškiai ir „nežino” (264 p.).

Pasakose yra ir svarbių minčių, skirtų tėvams. Dar vienas atradimas – pasakos ir lytinis švietimas: „Todėl pasakų klausymasis vaikui yra idealus būdas sužinoti apie lytinius santykius taip, kaip tinka jo amžiui ir besivystančiam protui” (408 p.).

Knygoje kalbama ir apie animistinį mąstymą, kuris būdingas vaikams, pamatinį pasitikėjimą, lyčių stereotipus, seserų ir brolių konkurenciją, „šeimos romaną”, išsiskyrimo nerimą. Sužinosite kaip geriausia sekti pasakas, ar galima aiškinti vaikui pasakos prasmę ir kodėl reikia tikėti stebuklais.

„Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, kai kuriais atžvilgiais atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos mums būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs. Tiems, kurie įsitraukia į pasakoje perteikiamus dalykus, ji tampa giliu ir ramiu tvenkiniu, kuris iš pradžių, kaip atrodo, atspindi tik mūsų atvaizdą; bet netrukus giliau pamatome mūsų sielos sumaištį – jos gelmes, ir suprantame, kaip pasiekti vidinę ramybę bei santarvę su pasauliu. Tai – atlygis už mūsų pastangas” (453 p.).

Galinis viršelis

Mano pastebėjimai:

1. Visgi, prieš skaitant siūlyčiau susipažinti su vaiko vystymosi stadijomis. Aš tai padariau tik perskaičius tris šimtus knygos puslapių, bet susipažinusi, toliau skaičiau jau turėdama visai kitokį supratimą. Man patiko informacija iš čia: https://psichologas.lt/freud_asmenybes_vystymasis/
2. Sausas, mokslinis stilius kai kam gali būti tikras išbandymas, man labai sunku skaityti taip parašytas knygas.
3. Interpretacijose daugiausia remiamasi frodistiniu požiūriu.

Apie autorių:

Trijų vaikų tėvas, Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius.