NERIMAS: KLAJONĖS PO MODENŲJĮ AŠ

Autorius – Finn Skarderud
Pavadinimas – Nerimas: Klajonės po modenųjį aš
Leidėjas – Tyto alba
Leidimo metai – 2010
Puslapių skaičius – 501
Kam skirta – visiems, kurie nori išmokti gyventi ramiau
Ar skaityčiau dar kartą – užteko ir vieno karto

„Skausmingiausia ne tai ką patiri, o tai ko nesi patyręs.”

Net lengviau atsikvėpiau, kai pagaliau pabaigiau šią knygą. Ne todėl, kad ji būtų bloga, o todėl, kad autorius turi neabejotiną talentą rašyti be galo nuobodžiai. F. Skarderud pateikia įžvalgas apie proto, kūno ir kultūros įtampą. Penki šimtai puslapių jo klajonių po psichoterapiją, meną, literatūrą, kelionių prisiminimus, įterpiant asmenines istorijas bei fragmentus iš psichoterapijos seansų. Analizės ir analizių analizės.

Pagrindinė šio psichoterepeuto sritis – valgymo sutrikimai (anoreksija, bulimija, persivalgymas), bet paliečiama ir hipochondrija, gėda, kančia, savęs žalojimas, depresija, nemiga, savižudybės, sudėtinė asmenybė, pirsingas, įniršis. Mūsų kūnas ir vidus yra visuma.

„Kūnas yra mūsų psichinė oda. Būtent jis yra išmetamas į pasaulį, pirmiausia juo mes patiriame. Jis yra ir riba, membrana, kuri išorinį potyrį paverčia vidiniu.”

Studijoje minimi žymus specialistai:, A. Miller (jos knyga „Kūno maištas”, 55) D. Winnicott (sąvokos „pakankamai gera mama” autorius), A. Green., I. D. Yalom, Freudas ir kiti. Remiamasi amerikietiška savipsichologija.

„Prarasti ryšį su savo jausmais arba abejoti savo jausmų ir afektų teisėtumu pagal šios tradicijos aiškinimus yra svarbiausias pagrindas rastis simptomams.”

Savitai perteiktas psichoterepijos ir meno santykis. Buvo įdomu internete peržiūrėti analizuojamų menininkų kūrinius, pavyzdžiui, Giacometti skulptūras, Caravaggio paveikslą „Narcissus”, A. Durer paveikslą „Melancholija I” , Fakyro Musafaro kabėjimą ant kablių, J. Bottger porcelianą, T. Risberg paveikslą „Ramybė ir nerimas”, kuris buvo panaudotas norvegisko leidimo viršeliui. Visgi tiesa, kad menas ir psichozės yra tampriai susijusios, apie tai rašė ir A. Miller:

„Menininko mitas, kad menininkas yra kenčiantis žmogus, be abejonės yra teisingas. Patenkinti žmonės retai kada rašo eilėraščius. Kam jiems tai?”

Radau vertingų įžvalgų, aktualių ir man. Ar įmanoma save mylėti per daug? Autorius tvirtina, kad begalė problemų kyla iš nepakankamos meilės sau. Sveikas narcizismas yra gera savybė.

„Pikčiausias rūpinimosi kitais priešas – nepakankamas rūpinimasis savimi.”

Daugumos psichinių sutrikimų ir vidinio nerimo priežastys slypi ankstyvojoje vaikystėje ir labai priklauso nuo santykių su tėvais, o ypač motina. Tokie vaikai tampa mamomis savo mamoms, suauga per anksti. Kalbama apie „protingo vaiko” ir „protingo paciento” tipus.

„Jei vaikas negali gyvenimo „pradėti egzistuodamas, o ne reaguodamas”, jam tenka vystyti klaidingąjį Aš, kuris tampa jo apsauga.”

Depresijos šaknys taip pat glūdi labai giliai ir priklauso nuo ankstyvosios emocinės patirties.

„Tas liūdesys yra išraiška nesimbolinės, neįvardijamos žalos, taip anksti patirtos, jog ji nebegali būti priskirta jokiam išoriniui veiksmui. Taigi, vaikas negali gedėti, nes nežino ką yra praradęs.”

Šeima keičiasi, modernėja ir praranda savo funkcijas. Vaikas tampa vienu iš daugybės tėvų projektu. Kai šis projektas nepasiseka, vaikas virsta našta. Pagrindinis poreikis gimus yra ne instinktų tenkinimas, o socialiniai ryšiai, poreikis būti matomam tokiam, koks jis yra.

„Vaikų turėjimas anksčiau buvo reguliuojamas biologinių ir socialinių būtinybių. Vaikai tradiciškai atstovavo gamtai. Dabar jie yra produktai: pasirinkimo, planavimo, mėgintuvėlio, jei prireikia, ir įsivaikinimo. Vaikas kai kuriems suaugusiesiems pirmiausia yra egzistencinis ir psichologinis projektas.”

Man patiko autoriaus požiūris į psichoterapiją, kaip į užuovėją skubėjimo kultūroje, kaip į žmonių santykių ryšius gydytojo kabinete.

„Mes paskubomis atsitrenkiame vieni į kitus, ir kurti santykius, kuriais iš tikrųjų maitinamės, trūksta laiko. Yra nedaug vietų, kur mums suteikiama galimybė iš lėto kalbėtis. ”

Taigi, ši knyga nepadės išsivaduoti iš nerimo, tačiau autorius padrąsina suvokti savo priklausomybes, neneigti jų ir priimti meilės ryšį.

„Žmonėmis mes tampame per kitus. Nieko nėra žmogiška, kas nebūtų išreikšta ryšiu.”



Apie autorių:
Psichiatras, psichoterepeutas, profesorius, valgymo sutrikimų ekspertas. Taip pat jis yra kultūrologas ir kino kritikas. Trijų vaikų tėvas, turi nuosavą psichoterapijos klininką Osle. Tinklapis http://skarderud.no/

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.