ĮKVĖPTI TYLĄ

Autorius – Paul Kalanithi
Pavadinimas – Įkvėpti tylą
Leidėjas – Baltos lankos
Leidimo metai – 2016
Puslapių skaičius – 176
Žanras – memuarai
Ar skaityčiau dar kartą – taip!
Apdovanojimai – Goodreads Choice Awards 2016 Best Memoir & Autobiography, Consano 2016 Ripples of Hope Award

„Kai skalpelis nebepadeda, vienintelis chirurgo įrankis yra žodžiai.”

Trumpa knyga, kaip ir pats Paulo gyvenimas.  Pirma ir paskutinė. Ji vadinama Paulo meilės literatūrai kulminacija. Tačiau tai knyga ne apie mirtį, tai knyga – apie gyvenimą su mirtimi, gyvenimo prasmės ieškojimą. Kai nebepajėgė operuoti, jis dirbo paskutiniu jam likusiu įrankiu – žodžiais. Žodžiai, jie gali tiek daug – sužeisti, sugniuždyti, ir atvirkščiai – įkvėpti, suteikti viltį.

Pirmoje memuarų dalyje pasakojama apie Paulo vaikystę, mamos troškimą, kad vaikai gautų puikų išsilavinimą, kelią nuo literatūros, istorijos studijų iki medicinos:

„Tikėjau, kad, būdamas tarp mirties ir gyvybės, ne tik turėsiu galimybę užjausti ir padėti kitiems, bet ir palengvinsiu savo būtį – ji man padės visiškai atsiriboti nuo siauro materializmo, nuo bereikšmių smulkmenų ir įžvelgti pačią esmę, priimti tikrus gyvybės ir mirties sprendimus ir iššūkius…”

Antroje dalyje Paulas rašo apie savo diagnozę. Pačiame jėgų žydėjime ir karjeros viršūnėje jam teko lemtis iš vyresniojo neurochirurgijos rezidento tapti pacientu. Reikėjo skubiai apsispręsti ką daryti su likusiu laiku, kaip jį išnaudoti prasmingai.

„Kiek mažai gydytojai supranta, kokį pragarą tenka iškęsti jų pacientams.”

Rašymui jis turėjo ribotą laiko kiekį ir tai iš jo pareikalavo didelių pastangų. Kol dar dirbo, jis rašė naktimis, vėliau rašė ligoninėje lašant chemoterapijos nuodams, o kai nuo chemoterapijos pirštų oda skausmingai sutrūkinėjo, jis rašė toliau mūvėdamas specialias besiūles pirštines. Knyga buvo išleista jau po autoriaus mirties.

„Bet visų svarbiausia, supraskite, ką reiškia gyventi po mirties ir savo žodžiais paveikti kitų gyvenimus”.

Epilogą parašė Paulo žmona Lucy. Ir jei pačio Paulo balsas skamba šiek tiek vienišai ir emociškai iš tolo, žmonos rašyta knygos dalis be galo emocinga, pilna meilės ir švelnaus liūdesio:

„Šioje knygoje žmogus, turintis ką svarbaus pasakyti, lenktyniauja su laiku. Paulas stojo prieš mirtį – tyrinėjo ją, kovojo su ja ir priėmė ją – kaip gydytojas ir kaip pacientas. Jis troško padėti žmonėms suprasti mirtį ir pažvelgti į akis savo mirtingumui.”

Tai nėra dar viena „įdomi” knyga. Ji be galo skausminga, o kai kurias vietas tokiems kaip aš, emociškai jautriems žmonėms, sunku skaityti. Nuolat jausti mirties kvėpavimą, pažvelgti tiesiai mirčiai į akis… Mūsų visuomenėje nėra priimta taip atvirai kalbėti apie gyvenimą su mirtina liga. Užvertus paskutinį puslapį, kelias dienas mane lydėjo Paulo mintys, persekiojo klausimai: ką daryčiau aš, jei žinočiau, kad man liko du metai? Dešimt metų? O ką aš parašyčiau savo vaikams?


„Šiam kūdikiui, kuri yra ateitis, trumpam sutampanti su manimi, aš, žmogus, kurio nepaprastas gyvenimas tėra tik praeitis, galiu pasakyti tik vieną dalyką.
Galiu jam pasakyti tik tai:
Kai gyvenime ateis akimirka, kai teks atsiskaityti – pateikti ataskaitą apie tai, kas buvai, ką darei ir ką reiškei pasauliui, jokiu būdu, maldauju tavęs, jokiu būdu nesumenkink to, kad užpildei mirštančio žmogaus dienas tikru džiaugsmu, džiaugsmu, kurio niekada anksčiau nebuvau patyręs, džiaugsmu, kuris netrokšta dar ir dar, bet pasitenkina tuo, ką gauna.”

Galinis viršelis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.