GEROS ŽINIOS APIE BLOGĄ ELGESĮ

Autorius – Katherine Reynolds Lewis
Pavadinimas – Geros žinios apie blogą elgesį
Leidėjas – Vaga
Leidimo metai – 2019
Puslapių skaičius – 176
Auklėjimo stilius – pozityvi tėvystė
Kam skirta – tėvams, auginantiems 2-18 m. vaikus
Ar skaityčiau dar kartą – ne, nebent tik dėl tyrimų

„Kol vaikai užauga, tėvai nuolat skundžiasi, kad ši karta yra pati blogiausia. Ši tradicija tęsiasi bent nuo Homero laikų”.

Pažįstamas jausmas, tiesa? Mūsų tėvai dejavo, kad mes sunkiai auklėjami, mes dejuojame, kad mūsų vaikai dar blogesni nei mes! Pateikta statistika negailestinga: vis daugiau vaikų jau susiduria ir susidurs su elgesio problemomis. Blogas elgesys yra palyginamas su epidemija.

Iš pradžių labai apsidžiaugiau, kad išleista dar viena knyga, paremta ryšio puoselėjimu ir empatija. Galvojau – štai, griebsiu, perskaitysiu ir pasidalinsiu su Jumis geromis žiniomis apie blogą elgesį. Bet skaitant toliau, mano džiaugsmas pamažėle išblėso. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji neverta dėmesio. Autorė pateikia daug įvairios informacijos ir pristato įdomius mokslinius tyrimus. Trumpai tariant, tai žurnalistės, trijų vaikų mamos tyrimas, virtęs knyga.

Turinys

Kelis, labiausiai mane sudominusius dalykus, noriu paminėti apžvalgoje. Vienas iš jų būtų informacija apie vaikų įgimtą potraukį žaidimams ir jų (ypatingai nekontroliuojamų ir laisvų) svarbą savireguliacijos ir smegenų vystymuisi. Dauguma tėvų mano, kad mokymasis yra svarbiau, nei žaidimai:

„Deja, dėmesys mokslo pasiekimams ir žinių tikrinimui iš mokyklinės dienos išstūmė pertraukas ir žaidimus.”
„Deja, per pastaruosius šešiasdešimt metų neprižiūrimo vaikų žaidimo ir žaidimo lauke laikas gerokai sutrumpėjo.”


Tačiau tyrimai įrodo priešingai – vaikams reikia daugiau fizinės veiklos, mažiau struktūruoto mokymosi ir daugiau laisvo laiko žaidimams, nes tai daro teigiamą poveikį jų elgesiui. Ne naujiena (o gal kažkam ir naujiena), kad namų darbai nepagerina mokymosi pasiekimų.

Taip pat moksliniai tyrimai atskleidžia, kad vaikystės traumos turi žymų poveikį suaugusio žmogaus sveikatai (čia reiktų paskaityti visiems sakantiems, kad „mane mušė, bet aš užaugau geru žmogumi”). Fizinės bausmės suteikia tik trumpalaikį efektą, todėl reiktų orientuotis į ilgalaikę perspektyvą suteikiančius metodus. Vietoje mušimo ir šaukimo patariama rinktis ryšio puoselėjimą ir empatiją. Suaugusieji, vaikystėje patyrę fizinį smurtą ar „tik” žodinį užgauliojimą, linkę į agresiją, nusikalstamą veiklą, skriaudimą ir net depresiją.

Autorė taip pat apžvelgia autoritetingą vaikų auklėjimą (tėvystės stilių, modelį). Jo efektyvumą patvirtina vis daugiau mokslinių tyrimų ir apie jį jau buvo rašyta puikioje knygoje „Ramūs tėvai, laimingi vaikai”. Tyrimai atskleidžia, jog artimo ryšio (pvz.: su tėvais) poveikis savireguliacijai ir psichikos sveikatai yra labai didelis. Todėl ne iš piršto laužtas posakis, kad vaikams perduodame savo neigiamas emocijas ar prastą savijautą. Dar knygoje pristatomi „Bostono pagrindai”, kurie labai panašūs į iniciatyvą, aprašytą knygoje „Trisdešimt milijonų žodžių”, tik gal, sakyčiau, paprastesni.

Be to, minimi daugybė drausmės modelių: A. Adler psichologija, pozityvioji psichologija, Ross W.Greene metodas (jis parašė knygą „Nevaldomų vaikų nebūna”), Vicki Hoefle metodas, Linda Jessup ir tėvų paskatinimo programa (PEP), pozityvus žaidimas PAX. Pagal visa tai autorė sukūrė auklėjimo modelį, apimantį ryšį, bendravimą ir gebėjimų ugdymą, kurį pavadino mokymosi modeliu: „Užuot ieškojusi paties geriausio sprendimo vienintelėje knygoje, iš skirtingų informacijos šaltinių prisirankiojau įvairiausių idėjų ir jas išbandžiau realiame gyvenime.”

Apskritai man pasirodė, kad tai senoji R. Dreikurs knyga „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams”, įvilkta į naują viršelį ir papildyta šiuolaikiška informacija apie smegenų vystymąsi, neuroplastiškumą ir emocinį ryšį. Ir tai nenuostabu, nes K.R Lewis su savo vyru vesdavo paskaitas tėvams, pagrįstas A. Adler pozityviojo vaikų auklėjimo modeliu/sistema. Šio psichologo teorija remiasi prielaida, kad žmonių elgesys yra nulemtas bendrumo poreikiu ir Dreikurs buvo jo mokinys ir pasekėjas.

Tačiau šis leidinys turi ir trūkumų. Pati autorė pabaigoje prisipažino: „Ši knyga yra pasakojamosios žurnalistikos kūrinys, o ne vaikų auklėjimo vadovas.” Per daug nereikšmingos informacijos, todėl gavosi paviršutiniškas, per sudėtinga atsiminti siūlomus metodus. Kaip jau ir esu minėjusi, aš laikausi tos nuomonės, kad vaikų auklėjimas turi būti kuo paprastesnis, ramesnis ir intuityvesnis. Pavyzdžiui, kaip Laura Markham knygoje, kurios apžvalgą galite paskaityti čia.

Galinis viršelis

Mano pastabos:

  • Smulkmeniški namų, išvaizdos ir aprangos aprašymai. Kam reikalinga pėdkelnių, auskarų spalva, kaip kas susirišęs plaukus ar kas ką valgo? Iš pradžių šios nereikšmingos detalės blaškė, o pabaigoje pradėjo erzinti.
  • Nelabai supratau, kokia PAX žaidimo esmė ir prasmė ir, ar verta jį naudoti mokyklose?
  • Yra vietų, kuriose nepripažįstamos vaiko emocijos ir jausmai, patariama palikti vieną vaiką, kuris mušasi ir pan.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.